Avantiūra: ar įmanoma su parasparniu nusileisti į automobilį?

Ar įmanoma su parasparniu nusileisti į važiuojantį automobilį? Mes įsitikinome – įmanoma! Mūsų crazy draugai – parasparnių skraidymo mokykla „Arcus“ treneriai – sutiko imtis šio iššūkio!

Vėjo keleiviai

TOPGEAR ║ 2013 sausis

Gal tai pripažinti nepopuliaru, bet naujausią bondiados seriją „Skyfall“ prarijau nekramtęs, nors gaudynių automobiliais dozė buvo vaikiška. Juk kartais įspūdį daro ir maži dalykėliai...

Prieš kurį laiką teko smagiai pabendrauti su Holivudo prieigose gyvenančiu Gediminu Jodele. Artimiausias jo kaimynas ir geriausias bičiulis – atsipūtęs pensininkas, visą gyvenimą dirbęs didžiojo kino pramonėje. Tiksliau, jis kūrė specialiuosius efektus įvairiems trileriams ir rūpinosi, kad gaudynių šaudynių scenos būtų gniaužiančios kvapą bei... pigios. T. y. kad Škotijos vienkiemyje kulkų suvarpytas ir susprogdintas „Aston Martin DB5“ modelis išspaustų ašarą oldtimerių gerbėjams, tačiau filmo kūrimo biudžetą padidintų tokia
krūva pinigų, kokios reikia pakloti už 1:32 dydžio modeliuką ir trilitrį benzino. Kitaip tariant, kinas yra nesibaigiantis akių dūmimas, pagardintas meistriškomis klastotėmis ir vienu kitu kaskadininkų atliekamu triuku. 

Tačiau jei iš tiesų, kaip sakė Karlsonas, televizorius rodo sukčius, tai kuo mes blogesni? Narstydami šią temą su bičiuliais iš TV laidos „Adrenalinas“ nutarėme viską išbandyti savo kailiu. Ar sugebėtume patys iškrėsti ką nors tokio, kas režisierių Quentiną Tarantino priverstų iš nuostabos kilstelėti antakius, o mums garantuotų 2487-ąją žvaigždę (tegu 1:32 mastelio) Holivudo šlovės alėjoje? 

Nuo kalbų prie darbų perėjome šią idee fixe aptarę su pramogų verslo ekspertais iš LaisvalaikioDovanos.lt. Tiksliau, pasitarę su šios bendrovės rinkodaros vadove Vaida Sindaravičiūte sutarėme pasitikrinti savo gebėjimus atlikdami iki kaulų smegenų džeimsabondišką užduotį – parasparniu iš padebesio nusileisdami į laukais lekiantį bestogį automobilį... 

Triukui reikiamą įrangą surinkome stebėtinai greitai. Netoli Valkininkų (Varėnos r.) veikiančios parasparnių skraidymo mokyklos „Arcus“ žmonės iš saviškių išrinko labiausiai išprotėjusį pilotą. Mes patys be ilgų diskusijų sutarėme, kad judrios nusileidimo aikštelės funkcijas geriausia patikėti „Jeep Wrangler“, turinčiam nesunkiai transformuojamą stogo konstrukciją. Kadangi patys esame – nebijokim to žodžio – geriausi vairuotojai rytinėje Baltijos pakrantėje, tereikėjo sulaukti palankaus skristi oro. 

Mūsiškė diena X buvo apniukusi, tačiau gana rami šeštadienio popietė. Valkininkus juosiančių girių proskynoje įrengto specialaus įrenginio – vilktuvo – greičiausiai būtume net nepastebėję, jei ne aplink jį trepsintis ir taip nuo sąnarius geliančio šaltuko besiginantis „Acrus“ žemės komandos narys Paška. Pavažiavę dar beveik porą kilometrų pasiekėme starto aikštelę, kurioje zujančius žmogeliukus smalsiai stebėjo tuzinas atrajojančių karvių. 

Čia susipažinome su „Arcus“ vadovu Jevgenijumi Blochu ir Mantu Gegužiu, kuris tą dieną spėjo keletą kartų pakutenti pernokusiems debesims padus. Būtent šis vaikinukas, turintis ketverių metų skraidymo patirtį, sutiko būti mūsiškės avantiūros dalyviu. Instruktažas ir detalaus veiksmų plano aptarimas užtruko vos keletą minučių: parasparniai, priklausomai nuo jų formos ir kai kurių subtilių techninių detalių, paprastai sklendžia 30–40 km/val. greičiu. Tik prieš paliečiant kojomis žemę tempas sulėtinamas, todėl automobiliu pasiviju pilotą svarbu nepražiopsoti to momento, kai sparnu pradedama stabdyti. 

Kontrolinis parasparnio nusileidimas greta pieva šokčiojančio visureigio buvo toks sklandus, kad sužibo viltis maksimaliai teisingą rezultatą pasiekti padarius daugiausia du tris dublius: Mantas kojomis palietė žemę tiksliai tą akimirką ir toje vietoje, kur buvo suplanuotas didysis susijungimas. Kosminių „Apollo-Sojuz“ vestuvių planuotojai neabejotinai būtų mums to pavydėję. 

Tačiau vėliau reikalai pašlijo. Pažeme besirangantys vėjo šuorai kaskart truktelėdavo parasparnį į vieną ar kitą šoną tiek, kad Mantui pavykdavo vos prisiliesti prie „Jeep Wrangler“ kėbulo, bet tik tiek. Rodos, per penktą bandymą buvome bepradedą orą drebinti pergalės šūkiais: pilotas abiem kojomis palietė važiuojančio automobilio krovinių skyriaus grindų plokštumą. Tačiau jau po akimirkos buvo ištėkštas iš visureigio maždaug 20 km/val. greičiu – sparčiau priverstinai evakuotis galima nebent naudojant katapultą. 

Įtampa augo sulig kiekviena nesėkme. Nuo vairavimo užvertus galvą įskaudo sprandą. Bambėjimas po nosimi nuo tylaus rupūsmiltai peraugo iki 90 decibelų garsu bylojamų necenzūrinės leksikos pavyzdžių. Kartą Manto koja vos neįstrigo „Wrangler“ rėminėje konstrukcijoje, kitą kartą choleriškas vėjo gūsis bloškė pilotą ant visureigio kapoto, paskui nutempė į elektros piemeniu apjuostą karvių rezidenciją. Buvo šalta ir pikta. Parasparnį išmainėme į stabilesnį ir leidžiantį mažesniu greičiu žemėti esant kaprizingoms oro sąlygoms. Tačiau ir tai nieko iš esmės nepakeitė. Neliko nieko kita, kaip koreguoti jungtuvių algoritmą, t. y. vieną žemės komandos narį patupdyti ant automobilio sėdynės ir tikėtis, kad jam pavyks vėjo keleivį sučiupti už parasparnio „krėslo“ diržų. 

Kaip susiklostė vėlesni įvykiai, galiu pasakoti tik šifruodamas sustingusia ranka primargintas keverzones bloknote: „Valkininkai 15.40 val. Bilietas į dangų. YRA!!!!!“ Kai mūsų fotografas Tauras antru bandymu sučiupo į visureigio bagažinės dešimtuką pataikiusį Mantą, ir lauko keliuku nustraksėjom dar keliasdešimt metrų, plūstelėjo tokia džiaugsmo banga, tarsi būtume įkopę į Everestą, laimėję Didžiojo prizo lenktynes ir perrašę lietuvišką aviacijos istoriją. 

Gerai, truputį persūdžiau. Bet net ir atlėgus emocijoms šis projektas su „Arcus“ ir LaisvalaikioDovanos.lt žmonėmis tebeatrodo vienas geriausių kasdienybės pagardų.

Autorius: Renaldas Gabartas

Fotografas: Tauras Tunyla