Nuo 1962-ųjų metų, kovo 27-oji diena minima kaip Tarptautinė teatro diena, kai iš visos širdies sveikiname aktorius, režisierius ir teatro darbuotojus! Teatras mums siejasi su juoku ir ašaromis, skausmu ir laime, neįtikėtinomis realybės ir fantazijos peripetijomis… Teatras laikomas prestižiniu menu, į teatralus esame linkę žiūrėti su pagarba. Be to, teatras visuomet asocijuojasi ir su trupučiu mistikos, o ir patys teatralai dažnai būna gana prietaringi žmonės. Tad kviečiame susipažinti su teatre vyraujančiais prietarais!
1. Ant scenos negalima dėvėti mėlynos spalvos, nebent ji „atmušama“ sidabru.
Ankstyvosiomis teatro dienomis, buvo neįtikėtinai sunku įsigyti mėlynų dažų, mat jie buvo labai brangūs. Žlungančių teatro trupių aktoriai dėvėdavo mėlynus kostiumus, kad apgautų žiūrovą, jog jiems puikiai sekasi, tačiau dažniausiai greitai bankrutuodavo dėl neįkandamų drabužių kainų. Sidabras, dėvimas su mėlyna, buvo laikomas sėkmės įrodymu – tai buvo ženklas, jog trupė laikosi taip gerai, jog gali sau leisti ne tik mėlynus kostiumus, tačiau ir tikrą sidabrą.
2. Trys degančios žvakės ant scenos pranašauja nelaimę.
Sakoma, jog tas, kuris stovės arčiausiai trumpiausios degančios žvakės, arba pirmasis tuoksis, arba pirmasis mirs. Prieš tai, kai į teatrus buvo įvesta elektra, teatrai būdavo apšviečiami žvakėmis, tačiau nelaimę nešančiomis jos tapdavo tik tuomet, jei būdavo laikomos dekoracijų dalimi. Logiškas paaiškinimas tokiam prietarui galėtų būti tai, jog, esant prastam apšvietimui, aplinkui skubant žmonėms ir džiūstant šviežiems dekoracijų dažams, atvira žvakių liepsna tiesiog sukeldavo didelę gaisro riziką.
3. Povo plunksnos sukels chaosą ant scenos.
Daugybė teatralų Jums galėtų papasakoti istorijų apie tai, kaip, pasirodymų su povo plunksnomis metu, griūdavo dekoracijos, užsidegdavo užuolaidos ar įvykdavo dar kas nors tragiško. Sakoma, jog plunksna simbolizuoja piktavalę „blogio akį“, kuri pasirodymui užtraukia prakeiksmą.
Genovic.com nuotr.
4. Po paskutinio spektaklio režisieriui padovanotos iš kapinių vogtos gėlės atneš sėkmę.
Paskutinį kartą suvaidinus spektaklį, dovanojamos iš kapinių pavogtos gėlės reiškia, jog dabar spektaklis gali būti paliktas „ilsėtis ramybėje“. Griežtai draudžiama tokias gėles dovanoti prieš pasirodymą – tai atneš nelaimes. Racionalus tokio keisto prietaro paaiškinimas galėtų būti tai, jog teatro artisto profesija niekada nebuvo gerai apmokama, o kapinės visuomet buvo puikus nemokamų gėlių šaltinis.
5. Veidrodis ant scenos neša nesėkmes.
Daugybė žmonių tiki, jog veidrodyje atsispindi siela, o sudaužytas veidrodis gali užtraukti septynerius nesėkmių metus ne tik sudaužiusiajam, tačiau ir visam teatrui. Kalbant techniškai, scenoje esantis veidrodis tiesiog gali sukelti techninių nesklandumų – atspindėti šviesą ir apšviesti vietas, kurios turi likti prietemoje, nukreipti aktorių dėmesį ir pan.
6. Vieną naktį per savaitę teatras turi būti uždarytas, kad jame gyvenantys vaiduokliai turėtų laiko būti ant scenos vieni.
Daugelis teatrų turi savo vaiduokliškas istorijas, tad tam, kad aktorių dvasios liktų patenkintos ir nekrėstų niekšybių, vieną naktį per savaitę scena turi būti skirta tik jiems. Tradiciškai daugelyje teatrų nedirbama naktį iš sekmadienio į pirmadienį.
Newyork.com nuotr.
7. Net ir tuščiame teatre visuomet turi degti bent viena šviesa – ji skirta tam, kad atbaidytų vaiduoklius.
Paprastai tokia šviesa įtaisoma scenos priekyje, centre. Ji apšviečia sceną tuo metu, kai ši nenaudojama, ir taip atbaido vaiduoklius. Tiesa, toks prietaras patogus ir praktiškai: teatro užkulisiai dažniausiai būna apstatyti dekoracijomis, kostiumais ir apraizgyti laidais, tad šviesos jungiklio ieškantis žmogus galėtų lengvai susižeisti.
8. Švilpavimas teatre gali prišaukti atleidimą iš darbo.
Šio prietaras turi aiškias kilmės šaknis: anksčiau, prieš atsirandant nuotolinio ryšio priemonėms, teatro technikai turėjo kodinius „susišvilpavimus“, tad šiaip sau švilpiantis darbuotojas galėjo neteisingais signalais sukelti katastrofą. Katastrofos pasekmė – atleidimas iš darbo.
9. „Sėkmės“ linkėjimas prieš pasirodymą prišauks nesėkmę.
Teatre „sėkmės“ linkėjimą keičia posakis „nusilaužk koją“. Tiesa, šis prietaras dažnai sutinkamas ne tik teatre, turbūt tokį keistą palinkėjimą teko išgirsti ne vienam iš mūsų.
10. Teatre ištaręs „Makbetas“ užsitrauksi tragišką nelaimę.
Teatro darbuotojai vengia vartoti šį pavadinimą, pjesę įvardydami „Škotiškąja pjese“ arba „Bardo pjese“. Jeigu teatre šis pavadinimas ištariamas garsiai, tuomet vykdomi įvairūs „išvalomieji“ ritualai, kad klaida būtų atitaisyta. Tokios baimės kilmė yra mistiška. Dažniausias paaiškinimo variantas yra tas, jog Šekspyras prakeikė šią savo pjesę taip, kad nė vienas režisierius, išskyrus jį patį, negalėtų teisingai pastatyti šio spektaklio.
Historicalhoney.com nuotr.
Kad ir kokie keistuoliai kartais atrodytų teatralai, tačiau gerą spektaklį mėgstame beveik visi! Teatro dienos proga Jus kviečiame užsukti į teatrą ir atsivesti draugą!