Nors kieme jau nedaug beliko sniego, tačiau neatidūkę per Užgavėnes tiesiog negalime skelbti žiemos pabaigos! Seniau buvusios pagoniškos ir vadintos Ragučio švente, dabar Užgavėnės puikiai sugyvena su krikščioniškomis tradicijomis ir yra švenčiamos antradienį, Gavėnios išvakarėse, 46 dienos iki Velykų. Ši šventė turi begalę papročių, iš kurių daugybė išliko iki mūsų dienų.

Persirengėliai

Nuo senų laikų buvo įprasta per Užgavėnes „puoštis“ kaukėmis. Buvo labai svarbu pasigaminti išskirtinę kaukę – baisesnę, juokingesnę už kitų, turtingesni žmonės netgi užsisakydavo kaukes pas meistrus. Anksčiau kaukes darydavosi iš medžio, kailių – tokios kaukės būdavo naudojamos metai iš metų, vėliau imta gaminti paprastesnes, vienkartines kaukes iš popieriaus ar kartono. Persirengėliai vaizduodavo tiek žmones, tiek mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs personažai būdavo „čigonai“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“, „ožiai“… Įprasti kaukių atributai – didelės nosys, asimetriškos akys, išbyrėję dantys, susivėlę plaukai ir barzdos. Dažnai vyrai persirengdavo moterimis, o moterys – vyrais.

 

Šiais laikais persirengėlių būna jau daug mažiau, tačiau miesto šventėse, mokyklose ši tradicija vis dar išlieka gyva. Po pamokų vaikai persirengę vaikšto nuo durų prie durų, prašydami skanėstų, pinigų. Paprastai kiekvienam, atidariusiam duris, pasakomas trumpas eilėraštukas:

 

„Nedaryk svečiam sarmatos
Rieki sūrio, duok arbatos…“

 

„Mes, čigonai Lietuvos,
Norim blynų ir kavos!
Jei nei blynų, nei kavos,
Tai bent litą iš algos.“

 

Lašininio ir Kanapinio kova

Du persirengėliai, be kurių Užgavenės neįvyktų – Lašininis ir Kanapinis. Lašininis – žiemos įsikūnijimas – visuomet vaizduojamas storas, riebus; jis simbolizuoja tinginystę, apsileidimą, persivalgymą. Kanapinis – pavasario įsikūnijimas – lieknas ir išstypęs, pilvą persijuosęs virve. Jis – darbštumo, pasninko simbolis. Žūtbūtinėje kovoje Kanapinis visuomet nugali Lašininį ir taip paskelbia atėjusį pavasarį, Gavėnią, darbų pradžią ir tinginystės pabaigą.

Morė

Dar vienas būtinas Užgavėnių atributas – Morė (kai kur dar vadinama ir Kotre). Morės galva aprišta juoda skarele, ji aukšta, aprengta apdriskusiais moteriškais drabužiais. Seniau ji vienoje rankoje laikydavo spragilą, kitoje – šluotą. Morė – vaisingumo dievybė, ji sudeginama tam, kad vėliau atgimtų, o kartu su ja atsikratoma ir susikaupusio blogio, žiemos speigų, manoma, kad greičiau sužaliuos augmenija. Dar ir dabar sakoma, jog kartu su More sudega ir žmonių ydos, nuodėmės. Anksčiau sudegusios Morės pelenai būdavo išbarstomi po laukus – buvo tikima, kad tuomet bus geresnis derlius.

Užgavėnių burtai

Manyta, jog daug galima spręsti pagal Užgavėnių dienos orą: jei dieną saulėta – pavasarį reikia anksti sėti, jei lyja – tais metai gerai augs javai, jei sausa – sėjos metu reikia būti atsargiam. Jei ant stogų Užgavėnių dieną vis dar yra sniego, Velykos irgi bus su sniegu. Be to, anksčiau per Užgavėnes nebūdavo galima dirbti, antraip grėsė įvairiausios nelaimės.

 

Per Užgavėnes burdavo ir dėl meilės: Užgavėnių dieną vieniši vaikinai ir merginos nusiskina po vyšnios šakelę ir, paženklinę kaip savo, pamerkia į vandenį. Tie, kurių šakelės pražysta iki Velykų, greitai ves ar ištekės, o tie, kurių šakelių lapai neišsiskleidžia, šiais metais dar nesusituoks.

Kitas burtas būdavo skirtas tik merginoms. Užgavėnių dieną merginos paima tris lėkštes, į vieną įpila žemių, į kitą įdeda rūtų vainiką, o į trečią – žiedą. Po to mergaitėms paeiliui užrišamos akys, jos pavedamos į šoną, apsukamos ir pasiunčiamos atgal link lėkščių. Jei pirmiausiai paliečiama lėkštė su žiedu – greitai po Velykų bus vestuvės, jei lėkštė su rūtų vainiku – liks netekėjusi, o jei prisiliečiama prie lėkštės su žemėmis – galima tikėtis ir mirties.

 

Užgavėnių valgiai

Užgavėnių dieną būdavo įprasta prieš pasninkaujant daug, riebiai ir sočiai valgyti. Kai kur per Užgavėnes būdavo valgoma net po 12 kartų. Buvo tikima, jog, jei per Užgavėnes sočiai prisivalgysi, tai sotus būsi visus metus.

 

Senovėje svarbiausias Užgavėnių patiekalas buvo šiupinys. Kiekviename krašte šiupinys buvo ruošiamas skirtingai, tačiau pagrindiniai jo ingredientai dažniausiai būdavo kruopos, žirniai, miltai, pupelės, lašiniai… Svarbiausias šiupinio akcentas buvo kiaulės uodega. Sakoma, kad jaunikaitis, kuris šiupinyje ją suras, ves pirmasis. Laukuvos apylinkėse šiupiniu vadindavo kruopų košę su gaidžio mėsa.

 

Dabar šupinį beveik visur pakeitė blynai – miltiniai, mieliniai, bulviniai… Blynų valgoma daug, miesto šventėse jie kepami tiesiog „vietoje“, varžomasi, kieno blynai skaniausi. Blynai kepami su įvairiausiais pagardinimais, jais gausiai vaišinami svečiai. Vieni iš dažnesnių blynų – mieliniai su razinoms.

 

Kviečiame pasigrožėti ir pasisemti idėjų savo Užgavėnių blynams mūsų Pinterest albume:

Linkime šias Užgavėnes gerai padūkti, sočiai prisivalgyti ir galutinai išvaryti žiemą! O tuos, kas jau gyvena pavasario nuotaikomis ir ieško nuotykių, kviečiame išbandyti ką nors naujo:

Pašėlusios pramogos



Comments

comments