Aurelija dalinasi savo įspūdžiais iš vėjo tunelio.
Prisipažinsiu, prieš išbandydama šią pramogą šiek tiek baiminausi, nors ir nežinojau tiksliai ko. Atėjus į Vėjo tunelio namelį, mane pasitiko du itin paslaugūs ir malonūs instruktoriai. Jie padėjo išsirinkti kostiumą, akinius bei šalmą bei davė vertingų patarimų. Vėliau sekė galbūt 20 minučių pasiruošimas, kurį sudarė informacinis filmukas, sutartinių ženklų mokymasis bei tobulos skraidymo pozicijos treniruotė, po kurios su dviem mažaisiais kolegomis jautėmės pilnai pasiruošę skrydžiui.
Pirmasis skrydis (jų buvo du) buvo mažiau vykęs, nes vis norėdavau, vos pakilusi į orą, žiūrėti žemėn. Tačiau antrasis skrydis buvo tobulas, kadangi jau įvaldžiau skraidymo poziciją, galėjau labiau atsipalaiduoti ir mėgautis mane supusiais vaizdais. Antrojo skrydžio metu taip pat labiau jautėsi laisvo kritimo pojūtis, kuris buvo tikra adrenalino bomba. Kažkada esu šokusi su virve ir tikrai galiu pasakyti, kad tos kelios sekundės nesvarumo suteikia dvejopą jausmą. Iš vienos pusės jauti baimę, iš kitos – malonumą ir plūstantį adrenaliną. Tikrai nepakartojama patirtis!
